Mikelis Balčius, Šventoji, 2012 m.

Kai keliauninkas, numynęs ilgus kelius iš žemyno į pajūrį, praskleidžia Žemaitijos kalvas ir pajūrio miškus, prieš jo akis horizonto tolumoje netikėtai sublikčioja šviesuliai jūroje, o po kojomis Pajūrio žemumoje visu gražumu išsiskleidžia Šventosios miestelis. Belieka dar vienas, kitas žingsnelis ir bus galima įsilieti į šito miestelio šiandienos gyvenimo ritmą ar mėginti praeiti jo praeities takais.

Pajūrio žemuma, anot geologų, negali pasididžiuoti solidžiu amžiumi prieš kalnus ar vandenynus, tik prieš geologinę akimirką, viso labo kokius dešimtį tūkstančių metų, žemumos vietoje tyvuliavo bevardžiai, šalti ledynų tirpsmo vandenys į aukštą krantą žarstantys smėlį ir žvirgždą.

Dabar tas krantas yra vadinamoji Litorinos jūros terasa, kuria vinguriuoja Miško tako gatvė.

Vėliau vandenys, priekrantėje palikdami pajūrio lagūnų virtinę, nuslūgo. Bevardė upelė buvusiuose krantuose išgraužė gilų slėnį, smėlį bei molį nunešė žemyn ir suklojo įmantrią, protakomis išraižytą deltą. Vis labiau šylančioje jūroje susiformavo šiaurinės krypties priekrantės srovės, kurios nuo pietinių jūros krantų į šiaurę nešė smėlį, perplautą mėlynąją žemę ir gintarus.
Ankančiose lagūnose susiklostė gintaringi žemės klodai, kurie pramonininkų nedomina, bet užtat avantiūristai bent šimtmetį laikas nuo laiko, tikėdamiesi greitai pralobti, rausė ir teberausia urvus, o vietiniai gyventojai kapstydamiesi daržuose rasdavo ir teberanda senovinių jūros dovanų.

Dabar lagūnos yra melioratorių nusausinti pelkių plotai abipus Šventosios upės.

Kai iš jūros išniręs žemės plotas apžėlė žole ir apaugo lapuočiais medžiais, nuo kalvų į žemumą nusileido žvėrys, o paskui juos patraukė ir žmonės. Pasak žinomiausios Lietuvos akmens amžiaus tyrinėtojos, archeologės R. Rimantienės, ankstyviausia lagūnų krantuose atrasta stovyklavietė datuojama III tūkstantmečio prieš Kristų pradžia. Pirmoji ateivių bendruomenė iš medžio, akmens ir titnago pagamintais įnagiais medžiojo miško ir jūros žvėris, žeberklais, tinklais ir bučiais gaudė žuvis, rinko miško gėrybes ir pajūryje išmetamą gintarą. Nepastoviose, nuolat kaitaliojamose stovyklavimo vietose buvo įkurtos pirmosios šiuose kraštuose gintaro apdorojimo dirbtuvės, kuriose serijiniu būdu buvo skaldomi gintaro gabalai ir retušuojami, brūžinami, gręžiami, svidinami gintariniai kabučiai ir karoliai, skirti ne tik bendruomenės puošmenoms, bet ir mainams su kaimynais. Toks, lėtai kintantis, gyvenimo būdas leido pirmykštei bendruomenei be didelių sukrėtimų pajūriuose pragyventi beveik per porą tūkstantmečių, vėlyviausia atrasta stovyklavietė datuojama II tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga. Pastaroji stovyklavietė buvo įkurta gan toli nuo jūros, upės krante ir joje gyvenę žmonės jau buvo išmokę sėti bei pjauti javus ir tai buvo iššūkis, privertęs keisti gyvenimo būdą ir vietą, nes geomorfologinės sąlygos jųjų senovinėje gimtinėje tapo nepakenčiamos. Pajūrio smėlyje javai neaugo, neaugo jie ir dėl kylančio jūros lygio pažliugusiose ežerėliais virtusių buvusių lagūnų krantuose, patys ežerėliai apaugo švendrėmis, seklėjo ir pamažu virto dumblynėmis, kuriose nebeliko didelių žuvų. Žvejai ir medžiotojai išėjo ieškoti pragyvenimui tinkamesnių vietų.

Dabar buvusių stovyklaviečių vietose palikti kultūriniai sluoksniai yra archeologiniai paminklai, į valstybinį kultūros vertybių sąrašą įrašyti nr.1813 – Šventosios senovės gyvenvietė ir nr.13003 – Būtingės Palangos senovės gyvenvietė. 1965 metais M. Balčiaus pastebėtas senovinių dirbinių radimvietes pradėjo tyrinėti archeologė R. Rimantienė, apie tyrimų rezultatus parašiusi keletą monografijų, vėliau tyrimus pratęsė jaunesnės kartos archeologai. Archeologinių tyrinėjimų metu surinktos buities, medžioklės ir žūklės įnagių kolekcijos saugomos ir eksponuojamos Nacionaliniame muziejuje Vilniuje bei Kretingos muziejuje.

Pajūrius ir paežeres palikę žmonės kūrėsi ledynų paliktose moreninėse kalvose su žemdirbystės plėtotei tinkamomis priemolio dirvomis palei jūron krentančių upių ir jų intakų krantus. Žemdirbystės meną įvaldžiusių žmonių, kuriuos nuo pirmo amžiaus po Kristaus tyrinėtojai yra linkę vadinti prokuršiais ar net kuršiais, vis daugėjo. Skaitlingos jų bendruomenės būrėsi į teritorines bendrijas, vadinamąsias žemes, kurios pradžioje apėmė Dangės – Akmenos, Minijos, Varduvos, Bartos baseinus. Prokuršių gyvenimo arealą rytuose nuo kaimyninių genčių skyrė Virvytė, o kai kuršių gyvenvietės išplito po Durbės baseiną, ir rytinė arealo riba nusitęsė į šiaurę palei Ventos upę. Gentis skiriantys vandenys buvo šventi, už jų buvo svetima teritorija, be to, tuos vandenis saugojo mitinės dievų būtybės ir nebuvo valia tų ribų be dievų žinios peržengti. Matyt, kažkurį laiką šiaurinė genties arealo riba buvo Dangės – Akmenos ir Bartos baseinų takoskyroje ir ten tekanti upė buvo šventa. Pačiame kuršių genties areale sunkiai įžengiamais miškais apaugusios upių takoskyros, kaip ir užpelkėję pajūriai, liko negyvenamomis, žemes skiriančiomis dykromis. Šiose, kad ir bendro naudojimo, bet retai lankomose vietose kuršiai, kaip ir kiti jųjų baltų kilmės giminaičiai, taip pat buvo linkę įkurdinti mitines būtybes. Neįžengiami miškai tapo mitinėmis dievų ir protėvių vėlių buveinėmis, anųjų amžinosios medžioklės plotais. Taip radosi šventosios girios. Viena tokių girių siautė pajūrio pelkes ir į ją tekančią upę. Kalbininkai nė nemėgino aiškintis kaip kuršiai tarė pirmapradį upės vardą, vokiškuose raštuose nuo XIV amžiaus randame įrašytą Heilige Aa, lenkiškuose nuo XV amžiaus – Swieta, o nuo XIX amžiaus pradžios lietuviai šią upę vadina Šventąja, latviai – Sventāja.

Dabar Šventosios upė tebeteka tais pačiais slėniais, tebėra tokia pat įnoringa bei paslaptinga kaip senovėje ir kai kam tebėra šventa.

IX amžiaus viduryje kuršiai ir jų žemės buvo aprašytos Rimberto kronikoje, švedų norvegų ir net islandų sagose pradedami apdainuoti narsių vikingų žygiai per jūrą į rytų šalis, neaplenkiant pakelyje esančio Kuršo. Kuršių kariai irgi itin greitai perprato jūreivystės meną ir susibūrę į draugoves įsiveržė į Baltijos jūros erdvę, gal kiek užkabindami net Šiaurės jūros platybes. Kuršių vikingai darė tą patį ką ir skandinavai, – rengė tolimas keliones jūromis, prekiavo ir plėšikavo priekrantėse. Vikingai pabuvojo Baltijos jūros pakrantėje ir prie Šventosios upės, bet šitie žygiai sagose neapdainuoti.

Dabar į tyrinėtojų akiratį yra patekę tik padriki duomenys apie vikingų laikmetį Šventojoje ir svarbiausius įrodymus dar tebeslepia žemė ar jūros vandenys.

Pagal 1410 metų Torunės taikos sutarties ir patikslintas 1422 metų Melno taikos sutarties sąlygas Šventosios upė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos konfederacijos valstybine siena. Palanga atiteko Lietuvai. Pajūryje prie sienos, dešiniajame Šventosios upės krante, Livonijos ordinas įkurdino savo pareigūną, kranto vaitą. Greta jo įsikūrė jam patarnaujantys kuršiai, iš tolimesnių vietovių, arčiausiai nuo Rucavos, atėję savo noru ar atkelti komtūro įsakymu. Tai buvo miestelio vokiškai pavadinto Heilige Aa pradžia. Kuršiai jį pervardijo į Ēlija. Miestelis pamažu augo, jame buvo pastatyta karčiama, minima 1516 metų Livonijos ordino magistro laiške iš Elijos, bažnyčia, kurios pastatymo data nurodomi 1520 metai ir kurią 1560 metais vizitavo Prūsijos kunigaikščio Alberto nuodėmklausys Johanas Funkas, palikęs Elijoje darbuotis pastorių Sakobelijų. Šiauriau miestelio jūros pakrantėje kūrėsi, dabar esantis Latvijoje, Nidos žvejų kaimas. Pačiame miestelyje darbavosi varkaliai, kalviai, žvejai, o 1595 metais klaipėdiečiai kunigaikščiui skundėsi, esą Liepojos ir Elijos prekyba daranti jiems didelius nuostolius. Po to miestelis ėmė nykti, nors Kuršo kunigaikštis Jokūbas dar domėjosi laivybos sąlygomis Elijoje, – 1637 metais uostų statybos meistras olandas Hadrianas žvalgė vietovę ir nubraižė planą. Manoma, jog pirmoji bažnyčia buvo pastatyta vakarinėje miestelio pusėje ir 1637 metais neįprastai stiprios vėtros patvenktos jūros bangos ją pasiekė, sugriovė ir nunešė į jūrą, 1638 metais rytinėje miestelio pusėje atokiau nuo jūros kranto jau buvo statoma nauja antroji bažnyčia. Po 1655 – 1656 metų Respublikos karo su Švedija, Elijos bažnyčioje neliko pastoriaus ir ji kaip filija buvo prijungta prie Rucavos bažnyčios. 1780 metais Kuršo kunigaikštis panaikino senoviniu reliktu tapusią Elijos kranto vaito pareigybę, Eliją ir gretimą Nidą prijungė prie Rucavos valstybinio dvaro kaipo palivarką, amatininkai miestelį buvo palikę dar amžiaus pradžioje. 1809 metais neremontuojama medinė miestelio bažnyčia nugriuvo. Buvusiame miestelyje liko žvejų sodybos ir karčiama, kuri išsilaikė ilgiau, manoma dar dešimtmetį po 1862 metų, kai pajūrio palivarkas buvo prijungtas prie valstybinio Būtingės dvaro. Stadtdarze stovėjęs „didingas Elijos miestas“ tapo legenda.

Dabar buvusio miestelio vakarinėje pusėje palikti kultūriniai sluoksniai yra nuplauti jūros, o išlikę rytinės miestelio dalies kultūriniai sluoksniai saugomi kaipo archeologinis paminklas į valstybinį kultūros vertybių sąrašą įrašytas nr.16195 – Šventosios Elijos senovės gyvenvietė. 1967 metais S. Daukšo ir M. Balčiaus paplūdimyje pastebėtas senovinių dirbinių radimvietes 1985 metais tyrinėjo archeologas V. Žulkus. Knygoje „Palangos istorija“ miestelio liekanų stebėjimo ir tyrimų rezultatus apibendrino M. Balčius skyriuje „Elija ir Būtingė“. Tyrinėjimų metu surinkta buities reikmenų kolekcija saugoma Klaipėdos jūrų muziejuje.

1453 metais Klaipėdos komtūras Vokiečių ordino magistrui išsiustame laiške rašė, kad žemaičiai, pajutę karo pavojų, su visu turtu pasitraukė iš Naujosios Šventosios. 1511 metais Žemaičių seniūnas Stanislovas Kesgaila išvardijo Platelių valsčiuje įkurdintus kaimus, taip pat karčiamininką prie Šventosios su žeme ir mokesčiu. Tikslios šių dviejų objektų buvimo vietos nėra fiksuotos, bet valakų reformos metu, po 1566 metų, Palangos valsčiuje šalia prekybinio kelio iš Prūsijos į Livoniją prie Šventosios upės intako Darbos upelio buvo atmatuotas žemės sklypas ir pastatyta karčema. Nuo Palangos per mišką atvinguriavęs kelias pro karčiamą ir per brastas Darbos ir Šventosios upėse vedė Grobinios ir Kuldygos link. Tai buvo patogi vieta muitinei įkurdinti ir miesteliui atsirasti, bet norinčių gyventi šalia vieškelio, išskyrus kelis amatininkus, neatsirado. 1780 metais matininkas ten rado tris medinius pastatus.Vietovė vietinių gyventojų tarmėje buvo vadinama Riciškė ar Ricas krogs. XIX amžiaus pradžioje Riciškėje buvo pastatyta galinga akmeninė karčiama su keliautojų vežimams saugoti skirta patalpa, XIX amžiaus antroje pusėje Palangos dvaro sudėtyje prie Riciškės karčiamos buvusį žemės sklypą grafas Tiškevičius išnuomojo ir vėliau pardavė E. Moricui. Karčiama dirbo iki pirmo pasaulinio karo, vėliau jos akmenines sienas išlaužė ir išsivežė naujų namų pamatams aplinkiniai ūkininkai. Moricai ūkyje gyveno iki 1940 metų, paskui repatrijavo į Vokietiją. Neprižiūrimi pastatai nugriuvo ar buvo nugriauti.

Dabar Riciškės karčemos kultūrinis sluoksnis kaipo archeologinis paminklas įrašytas į valstybinį kultūros vertybių sąrašą nr.25503 – Šventosios sodybvietė, vad. Būtingės karčema, Dvaro karčema. Moricų sodybos vietą žymi sodybvietėje likę medžiai, sužėlę krūmynai ir betoninis rūsys su 1939 metų data. 1990 metais M. Balčius atrado ir 1990 – 1996 tyrinėjo karčemos liekanas, tyrimų rezultatai paskelbti moksliniame straipsnyje „ Šventosios kairiojo kranto gyvenvietės“.

1507 metais Livonijos ordino magistras Valteris fon Plentenbergas privilegija patvirtino Budendiko teisę į žemės sklypą šalia Elijos. Tiksli šio objekto buvimo vieta nežinoma, bet 1638 metais Budendikų giminės tęsėjas Kristofas buvo pasistatęs dvarą Budendickhof dešiniajame Šventosios upės krante netoli vieškelio. Netoliese buvo kaimas – dvylikos Budendiko dvaro lažininkų ūkiai. Vokietijos miesto Bodenteich istorijos mylėtojai mano, jog vietovei vardą davė į Livoniją nuklydęs jų valdovo giminės fon Bodendieck riteris. Po 1655 – 1656 metų Respublikos karo su Švedija ir 1658 – 1659 metų maro epidemijos Būtingės dvaras tapo valstybiniu, jį pakaitomis valdė Rucavos dvaro valdytojai ir privatūs nuomininkai. XIX amžiuje Būtingė apylinkėje pradėjo dominuoti kaip naujas traukos centras. 1824 metais priešais dvaro trobesius už vieškelio buvo baigta statyti ir pašventinta iš Elijos atkelta bažnyčia. XIX amžiaus antroje pusėje kiek į šiaurę nuo bažnyčios buvo pastatyta pasienio sargybos būstinė, vadinamasis kordonas, kuriame vėliau leido atidaryti Būtingės pradžios mokyklą. Ant Šventosios upės kranto buvo pastatyta Būtingės parapijinė karčema, kiek toliau vėjinis malūnas. Remiantis 1886 metų Rusijos senato nutarimu Būtingės kaimo ūkininkai gavo teisę išsipirkti nuosavybėn iki tol nuomotą dvaro žemę, kaip priedą suteikiant teisę laisvai žvejoti jūroje. Dvaro sodyba buvo apleista pirmo pasaulinio karo metu. 1921 metais pagal Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos nustatymo sutartį Būtingė buvo atskirta nuo Rucavos valsčiaus ir prijungta prie Darbėnų valsčiaus. 1929 metais dvaro sodyba kaip bešeimininkis turtas buvo išdalinta mažažemiams ir savanoriams, o tame plote įkurtas kaimas pavadintas Pašvenčiais. Pirmiesiems Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams tuomet buvo prilyginti ir vaikinai į tarnybą Lietuvos kariuomenėje atėję iš Palangos valsčiaus 1920 metais ar 1921 metų pradžioje. Būtingėje žemės gavo ir iš kaimyninių Žemaitijos kaimų kilę kariai. Naujakuriai gautuose žemės sklypuose gan gretai pasistatė vienkiemius, o V. Galdiko ūkyje 1931 metais jo brolis prelatas J. Galdikas savo ir kaimynų reikmėms pastatė katalikišką koplyčią apie kurią besibūriuojantis maldininkų pulkelis ilgainiui tapo Šventosios katalikų parapijos užuomazga. Visuotinės prievartinės kolektyvizacijos kampanijos metu 1949 metais Būtingės kaimo ribose buvo sutvertas kolūkis „Pirmyn“. 1950 metais kai buvo naikinami valsčiai ir Sovietų Sąjungos pavyzdžiu formuojamos apylinkės su Darbo Žmonių Deputatų Tarybomis, Būtingės ir Pašvenčių kaimai buvo pridėti prie Šventosios apylinkės. 1960 metais kolūkis buvo įjungtas į formuojamą valstybinį žuvininkystės ūkį „Pajūris“. Būtingės kaimo teritorijoje buvo pristatyta ūkio gamybinių pastatų: karvidės, kiaulidės, antidės, grūdų sandėlis ir mechaninės dirbtuvės, – dauguma kurių po kolektyvinių ūkių naikinimo vajaus atkurtoje Lietuvos respublikoje pavirto griuvėsiais. Užtat lyg Lietuvos nepriklausomybės siekių simbolis Būtingėje iškilo Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos naftos terminalo saugyklos.

Dabar Būtingės dvaro kultūrinis sluoksnis kaipo archeologinis paminklas įrašytas į valstybinį kultūros vertybių registrą nr.25502 – Būtingės dvarvietė. 1991 metais Būtingės dvarvietę tyrinėjo M. Balčius. Tyrimo rezultatai aptarti knygoje „Palangos istorija“ patalpintame straipsnyje „Elija ir Būtingė“. Būtingės bažnyčia kultūros vertybių sąraše įrašyta nr.32574 – Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia. Pašvenčių katalikiška koplyčia į kultūros vertybių sąrašą įtraukta nr.32574 – Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės koplyčia. Buvusių kaimų vietoje randame Pašventupio, Jonpaparčių ir Būtingės gatves, kurių šalikelėse stūksančiose sodybose dar galima rasti pavienių XIX amžiaus viduryje ir antroje pusėje statytų trobesių, gana daug tarpukaryje statytų pastatų ir „kolchozo“ laikmečio reliktų. Naująjį vietovės veidą formuoja Palangos nuotekų valymo įrenginiai ir Naftos terminalas.

1589 metais Respublikos seimo nutarimų protokoluose rašoma, kad nutarta leisti visuomenės labui išvalyti ir padaryti tinkamą laivybai Šventosios upę. Tai yra pirmoji rašytinė žinia apie ketinimus panaudoti Šventosios žiotis užjūrio laivybai tinkamo uosto statybai. Bet nežinome nei kas buvo iniciatyvos autorius, nei kiek ji buvo realizuota. 1639.02.16 dieną Vilniuje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV Klaipėdos pirkliams duotoje privilegijoje rašoma, kad apie Klaipėdos traktą daug randasi pirklių, kurie aplinkiniais ir neįprastais kaimynų jūrų pakraščiais, ypatingu gi būdu į žvejų kaimą, Šventuoju vadinamą, pasišalindami nuo valstybinių mokesčių naštos, prekes parduoda ir išveža į Dancigą. Todėl tokia prekyba Klaipėdos pirklių ir valstybės iždo labui uždraudžiama. 1639.04.08 dieną Vilniuje to paties Vladislovo IV Palangos seniūnui duotoje privilegijoje rašoma, kad Palangoje leidžiami kasdieniniai turgūs ir dvi kasmetinės mugės, be to leidžiama pirkliams visokiausias prekes, sumokėjus nuo jų įprastą muitą pasienio muitinėse, į Karaliaučių, Gdanską ir kitus svetimus miestus valtimis ir bet kokiais kitais laivais nuo Palangos seniūnijos krantų plukdyti, jūra gabenti ir laisva valia parduoti. Taip, Šventosios vardo neminint, buvo vėjais paleisti klaipėdiečių ketinimai įtvirtinti Palangos valsčiaus pajūrių prekyboje savo pirmenybę ir įteisintas prekybinės faktorijos Šventojoje gyvavimas bei prekybos iš valgumų būdas, kai jūromis plaukioti tinkami laivai išmesdavo inkarus reide prieš Šventąją, o prekes nuo kranto iki laivo vietiniai žvejai plukdydavo valtimis. Kada faktorijoje pradėti statyti pirmieji statiniai tikrų žinių nėra. Pirklių kontora vadinamame XVII amžiaus pabaigos pastate rastas koklis su 1648 metų data ir Žemaičių seniūnijos pareigūnų Bilevičių herbu. 1661 ir 1662 metais minima Šventosios muitinė. 1662 metais Varšuvoje buvo paruoštas privilegijos projektas, kuriame karalius Jonas II Kazimieras žada Andriui Jurgiui Hornui leisti prie Šventosios upės kurti naują gyvenvietę. Horno paakinta į Šventąją atvyko grupė ateivių – gal amatininkų, gal pirklių, – jų buvimo pėdsakai fiksuoti Elijos bažnyčios apžiūros aktuose. 1665 metais Kuršo bažnyčių vizitatoriai Elijos bažnyčios apžiūros akte pažymėjo, kad lietuvių pusės vokiečių lėšomis į bažnyčią buvo atvežtas ir pastatytas naujas altorius, ąžuolinė klausykla, chorai bei krėslai. Po to Šventoji vėl dešimtmečiui dingsta iš istorikų akiračio. 1679 metais karalius Jonas III paskelbė, kad leidžia Ričardui Borini ir kitiems anglams kurtis Palangos seniūnijoje ir atleidžia juos šešeriems metams nuo mokesčių su sąlyga, kad Šventojoje pastatys jūriniams laivams tinkamą uostą. Po šešerių metų, 1685.04.16 dieną Varšuvoje paruoštos privilegijos projekte karalius žadėjo anglų pirkliams Jonui Hurstui, Aleksandrui Smitui, Robertui Arčeriui, Tomui Ričardsonui, Ričardui Brinlejui ir kitiems leisti tęsti Šventojoje pradėtus darbus ir dar ketveriems metams juos atleisti nuo mokesčių. Šios privilegijos įteisinimas užsitęsė, ji anglams buvo išduota tik 1687.06.25 dieną. 1688 metais Šventąją aplankė karaliaus sūnus Jokūbas su palyda. Iš Šventosios jis išvyko ne tuščiomis, leitenantas Riudingeris nupiešė Šventosios prekybinės kolonijos planą, kurį pateikė karaliui ir paaiškino, esą Šventosios uostas jau pastatytas. Dar po ketverių metų, skaičiuojant nuo 1685 metų, 1689.05.06 dieną karaliaus Jono III kanceliarijoje paruoštoje ir Abiejų Tautų Respublikos seimo patvirtintoje privilegijoje rašoma, kad anglams Ričardui Brinlejui, Tomui Ričardsonui, Jonui Hurstui, Robertui Arčeriui ir kitiems leidžiama Šventojoje statyti uostą ir kasti kanalus uosto akvatorijai, kurti miestą, kuriam suteikiama magdeburginė savivaldos teisė ir leidžiami savaitiniai turgūs bei dvi kasmetinės mugės, 40 metų atleidžiant nuo rinkliavų ir muitų, bei laisva prekyba su užjūrio miestais. Žvejams suteikiama teisė laisvai žvejoti jūroje. Prie miesto žadama prijungti Palibgirių ir Želvių kaimus, bet miesto žemė lieka karaliaus nuosavybe, už kurią reikia mokėti mokesčius. (Šioje vietoje reikia pažymėti, jog Simonas Daukantas, pirmasis lietuvių istorikas aptikęs šį karališkąjį aktą Petrapilin išvežtoje Lietuvos Metrikoje, nurašydamas dokumentą padarė paprastą techninę klaidą, vietoje 1689 metų perskaitė ir įrašė 1685 metų datą. Vėlesni lietuvių istorikai ilgai naudojosi S. Daukanto nuorašais, nes Rusijoje esantys dokumentų originalai nebuvo prieinami. S. Daukanto klaida paaiškėjo 1997 metais paskelbus originalius Lietuvos Metrikoje esančių įrašų tekstus. Nuo tada Lietuvos istorikai skilo į dvi grupes, vieni Šventosios istoriją rašo naudodamiesi klaidingu S. Daukanto nuorašu, kiti – originaliu Lietuvos Metrikos tekstu.) Karališkojo akto nepakako. Problemos svarstymas buvo įtrauktas į 1690 metų Respublikos seimo darbotvarkę. Seimo protokoluose fiksuota, jog seimas, išklausęs seimo siustus komisarus, kurie rado vietą uostui ir miestui tinkamą, ir LDK bajorų pasiuntinių užtarimą, leidžia naują miestą Jan Marienburgą, kitaip Šventąją, anglų kompanijai steigti, pagal ankščiau duotą privilegiją atleidžiant ją 40 metų nuo visokių prievolių ir muitų. Anglų kompanija, kuri dėl būsimo uosto ir miesto derėjosi su aukščiausia Respublikos valdžia, tuo metu Šventojoje, pagal 1688 metais padaryta planą, valdė šešis pastatus, o pagal1689 metais padarytą projektą – devynis. Vienas pastatų buvo jau minėtoji pirklių kontora, kitas – anglų karčiama, likusieji – prekių sandėliai. Nepaisant visų anglų kompanijos pastangų planai statyti naują miestą ir uostą liko popieriuje. Mirus karaliui Jonui III, Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo vidaus karas, į Šventąją atsibastė tai vienos, tai kitos kariaujančios pusės pulkai ir anglai 1696 ar 1697 metais apleido Šventąją, o pasibaigus Šiaurės karui, po 1710 metų, dirvonuojanti Šventosios prekybinės faktorijos žemė buvo išnuomota vietos ūkininkams. XVIII amžiaus pabaigoje anglai buvo pamiršti, vietovę vietos kuršiai vadino Līkumi.

Dabar Šventosios prekybinės faktorijos kultūrinis sluoksnis kaipo archeologinis paminklas yra įrašytas į valstybinį kultūros vertybių sąrašą nr.16194 – Senojo miesto vieta. Remiantis senosiomis privilegijomis skulptorius P. Baronas sukūrė šiandieninį Šventosios herbą. Pirklių kontora vadinamą namą 1985 metais tyrinėjo archeologas V. Žulkus. Tyrimų rezultatus V. Žulkus paskelbė moksliniame straipsnyje, o surinkta buities reikmenų kolekcija saugoma Klaipėdos jūrų muziejuje.

1639 metais rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Palangos seniūnijoje esantis žvejų kaimas, vadinamas Šventąją. Gana sausas žemės plotas prie jūros pietiniame Šventosios upės krante iki tolėliau liūlinčių pelkių ilgus metus buvo negyvenamas, valakų reformos metu ten buvo miškai bei brūzgynai ir nebuvo pamatuotas nė vienas, žemdirbystei tinkamas sklypas. Manoma, kad tik XVI amžiaus gale per Šventosios upę į šį tuščią plotą pradėjo keltis žvejai iš Livonijos Rucavos valsčiaus ir tolimesnių vietovių, kurie iškirto miškus bei krūmus ir pasistatė sodybas. Ankstyviausi čia aptikti archeologiniai radiniai datuojami XVII amžiaus pirmuoju ketvirčiu. Smėlynuose palei pajūrio kopas padrikai išmėtytame kaime sparčiai daugėjo sodybų, ateivius, matyt, viliojo prekybinės faktorijos kaimynystė. 1661 metais Vokietijos imperatoriaus pasiuntinys Mejerbergas pašto traktu iš Prūsijos per Kuršą keliavo į Rusiją. Lietuvą jis pervažiavo keliu pro Palangą ir Šventąją. Pasiuntinio palydoje buvo dailininkas, kuris Šventojoje nupiešė perkėlą per upę ir sodybą šalia perkėlos. 1679 metais miestelėnų prašymu buvo atnaujintas atskiras nuo Palangos valsčiaus miestelio prievolių inventorius. Pirmą, rašytiniuose šaltiniuose minimą, Šventosios miestelio inventorių karaliaus komisoriai surašė kiek tai prieš švedų raitelių pulko invaziją į Šventąją 1655 metais. Šventoji inventoriuje vadinama miesteliu, nes to meto supratimu ji nebegalėjo būti kaimas, nes Šventojoje gyveno už jūros verslus mokesčius mokantys žvejai. Pagal inventorius prieš 1655 metus Šventojoje mokesčius mokėjo 42 ūkininkai ir žvejai, o 1679 metais tokių buvo dešimčia mažiau. Miestelis nepajautė anglų kompanijos mėginimų čia įkurti miestą, – miestelyje nuo 1679 metų tas pats sodybų skaičius išlieka ir XVII amžiaus pabaigoje ir 1738, 1756, 1780, 1794, 1816 metais, kai buvo rašomi inventoriai. Miestelėnų verslai visą šimtmetį nekito, ir nežinia kada gimė tradicija miestelį ar jo šiaurinę dalį kartkartėmis pavadinti Uostu rašytiniuose šaltiniuose, arba „Ostu“ ar Sventājas Ostu, vietinėje kuršininkų tarmėje. Rusijos imperijoje žvejai nebuvo priskiriami amatininkams, ir Šventoji, nors gyventojų gyvenimo būdas nepasikeitė, tapo kaimu. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje grafų Tiškevičių Palangos dvaro Šventosios kaime arba Sventājas Osta buvo šešios ūkininkų ir jūros žvejų sodybos, karčiama, apleista apie 1880 metus, greta karčiamos plaustas persikelti per upę, kiek tolėliau šmėžavo pasienio sargybos būstinė – Kordonas ir 1891 – 1892 metais trumpai puikavosi naujut naujutėlis dviaukštis statinys „ Palangos jūreivystės mokykla“. Po 1935 metų, kai Lietuvos respublikos vyriausybė suplanavo Šventojoje pastatyti modernų žvejų miestą, senosios sodybos buvo inkorporuotos į jo teritoriją.

Dabar Sventājas Osts yra beveik pamirštas vietovardis, o buvusio kaimo vietoje randame Kopų gatvę ir Jūros gatvės pradžią, kurių šalikelėse kai kurių buvusių sodybų vietas žymi seni medžiai.
XIX amžiaus pradžioje vėjų nešamo, lakaus smėlio lavina, nusiaubusi Kuršių Nerijos miškus ir kaimus, pasiekė Palangos ir Šventosios pajūrius. Biraus, lengvai vėjo nešamo, be jokio želmens, smėlio kopos Šventosios miestelio pietiniame gale užpylė daržus, arimus ir pastatus. Ūkininkai gelbėjosi plėšdami naujus arimus lieknų pievose ir perkeldami sodybas už arimų į pamiškę. Ten įsikūrė naujas kaimas, kurį kuršininkai pavadino „Silumala“ ar „Sventājas Silumala“, nes greta kaip siena dunksojo šimtametis šilas. Freimano sodyboje stovėjusi klėtis buvo pažymėta 1829 metų data, Berčio sodyboje – 1839 metais. Ištuštėjusi Šventosios kaimo dalis irgi įgijo naują vardą – „Plieče“ ar „Sventājas Plieče“. Tai buvo tarsi duoklė istorijai, nes buvę sodybiniai žemės sklypai, kiek ankščiau lenkų kalba surašytuose inventoriuose vadinami „place“. Kad ir apleisti, šie sklypai kurį laiką liko sodybų priklausiniais. Ateiviams iš Kuršo ir iš Prūsijos bei vietos bežemiams Uosto ar Silumalos kaime vietos įsikurti beveik nebuvo ir kaimas pradėjo plėstis pajūriu Palangos link, nors ten buvo itin nepalankios gyvenimo sąlygos, – vakarų pusėje plikos smėlio kopos, rytuose pažliugusi pelkė. Tenykštė vieta gavo vardą „Āžmaris“ ar „Sventājas Āžmaris“. Kai Nerijoje apželdinus kopas smėlio stichija buvo suvaldyta, ir Šventojoje sumažėjo smėlio antplūdis. Pustynėse pradėjo želti reta žolė, bet menkavertės ganyklos dvarui nebuvo naudingos ir Tiškevičiai sumanė visą smėlyje paskendusį pajūrį nuo Palangos iki Šventosios sudalinti dviejų, trijų dešimtinių dydžio sklypais ir juos išnuomoti bežemiams. Tuo tikslu 1877 metais buvo sudarytas naujas dvaro valdų planas, Pliečėje bei Ažmaryje buvo suplanuotos 33 sodybos ir kaimas turėjo tęstis iki Ošupio upelio. Nuo 1904 metų Tiškevičiai pradeda leisti valstiečiams išsipirkti jų ūkiui priklausančius žemės sklypus. Apie 1909 – 1910 metus šis procesas paspartėjo, dauguma Silumalos žemdirbių išsipirko ūkius. Pardavimo sąlygos žemdirbiams buvo nepalankios. Dvaro žemė buvo užstatyta Kuršo kredito draugijai, tad kiekvienas ūkis buvo apdėtas skola, dvarininkas beveik antra tiek pageidavo grynų pinigų, priedo sau pasilikdamas teisę nebaudžiamas kada užsimanys medžioti valstiečio laukuose. Pliečė ir Ažmaris Tiškevičiams priklausė iki 1923 metų, paskui šios žemės buvo nacionalizuotos, 1929 metais suplanuoti dviejų, trijų hektarų dydžio sklypai ir išsimokėtinai atiduoti čia buvusių sodybų šeimininkams. Hektaras yra mažesnis už dešimtinę, tad kelias sodybas šeimininkams teko perkelti į kitą vietą. Kolūkių epochoje šalia miško buvo pastatytas gamybinis centras: akmeninės karvidės, kiaulidės, sandėliai.

Dabar Silumala, Pliečė ir Ažmaris yra beveik pamiršti vietovardžiai, kaimų vietoje randame Jūros gatvės pietinį galą bei Ošupio tako gatvę pajūryje ir Miško tako gatvę palei mišką. Sodybose dar galima rasti XIX amžiaus pabaigoje pastatytų statinių. Freimano ir Berčio sodybos netgi buvo paskelbtos architektūriniais paminklais, dabar valstybiniame kultūros vertybių sąraše tėra Freimano namas nr.1292 – namas, Miško takas 17, bet ir tai, deja, nepadėjo išsaugoti seniausios Silumalos statinio. Klėtis, pažymėta 1829 metų data, per audras apgriuvo, supuvo ir puvėsius teko nurinkti, kad nebadytų akių praeiviams ir kultūros paveldo puoselėtojams. Naująjį laikmetį reprezentuoja tai vienoje, tai kitoje vietoje atsirandantys vasarnamiai, kavinė „Nendrinė pastogė“ ir prie įvažiavimo į Šventąją pastatyta degalinė.

1919 – 1920 metais Lietuvos atstovai derybose su latviais dėl valstybinių sienų nuolat reikalavo duoti Lietuvai priėjimą prie jūros ir galimybę statytis uostą, nes vienintelis lietuviškas pajūrio kraštas, Palangos valsčius, 1819 metais buvo atidalytas nuo Vilniaus gubernijos ir pridėtas prie Kuršo gubernijos. 1921 metų kovo 31 dieną lietuvių svajonės turėti savo jūrą buvo pripildytos su kaupu. Lietuva atgavo visą Palangos valsčių ir prie jo nuo Rucavos valsčiaus atsirėžė Būtingės dvarą, atsieit uostą pastatyti viename upės krante neįmanoma. Tais pačiais 1921 metais buvo atlikti geodeziniai jūros kranto bei Šventosios žiočių apmatavimai ir prasidėjo uosto projektavimo darbai. Projektuotojai gan ilgai negalėjo apsispręsti ką statyti: komercinį ar žvejybos uostą, bet būsimiems darbams buvo ruošiamasi. 1923 metais buvo atremontuotas rusų kordono pastatas uosto tarnautojams apgyvendinti ir nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka iš Šventosios iki Laukžemės malūno, o toliau tarp Laukžemės malūno ir Darbėnų tebebuvo senoji, vokiečių karo metais iki Liepojos paklotoji siauruko juosta. 1924 metais patvirtintas trijų etapų: iki 3-4 metrų gylio, iki 5-6 metrų gylio ir iki 7-8 metrų gylio, – žvejybos uosto statybos projektas, o statybos darbai buvo pradėti 1925 metais. 1925 metų balandžio 28 dieną pajūryje prie Šventosios žiočių iškilmingai buvo padėtas kertinis molo akmuo. 1925 – 1926 metais jūroje buvo sukalti į gruntą pirmieji, trumpieji molai, pastatyta meteorologijos stotis, vandens lygio matavimo punktas, laikinas tiltas per Šventąją, sandėliai. 1927 metais medinėmis krantinėmis buvo pradėti tvirtinti upės krantai ir nuo uosto tiesiai per laukus ir mišką buvo nutiestas žvyrkelis iki Klaipėdos – Liepojos plento. Uosto statybą lankė gausios ekskursijos, tarp jų ir Lietuvos respublikos prezidentas A. Smetona. 1928 – 1932 metais buvo ilginamos krantinės, valoma ir gilinama uosto akvatorija, ant pietinio trumpojo molo galo uždegtas uostą žymintis švyturys. Pirmojo etapo uosto statybos darbai buvo baigti, bet aplinkinių kaimų žvejai vietoje burinių valčių statytis motorines valtis ar kuterius ir naudotis uostu neskubėjo. 1935 metais buvo sukurta valstybinė programa žvejybai Šventojoje pagyvinti, numatyta statyti žvejams namus ir teikti paskolas žvejybos priemonėms įgyti. Uoste, greta krantinių buvo pastatytos žuvų rūkyklos, ledainė, o uosto dirbtuvėse pradėti statyti motoriniai kuteriai, kuriuos išsimokėtinai dalijo tiek vietiniams kuršiams, tiek ateiviams iš Lietuvos, pareiškusiems norą imtis jūros žvejybos. Uostu naudotis pradėję žvejai greitai susidūrė su daugeliu problemų. Uosto įplauka seklėjo, bangos ją užpildavo smėliu, uosto vartai buvo bangų gožos zonoje ir audros metu su bangu blaškoma valtimi ar kuteriu žvejams tekdavo rizikuoti norint patekti į uostą. Nelaimė netruko ateiti. 1937 metų pavasario naktį audros metu valtis su keturiais žvejais uosto vartuose buvo sudaužyta į molus. Žvejai žuvo. Lietuvos vyriausybė pasiryžo pradėti antros eilės Šventosios uosto statybos darbus. 1938 metais pradėti į gruntą kalti ilgojo pietinio molo poliai. 1939 metų kovo mėnesį Vokietiją aneksavo Klaipėdos kraštą. Šventoji tapo vieninteliu Lietuvos uostu. Su Lietuvos vėliava plaukiojantys prekiniai laivai iš Klaipėdos buvo perregistruoti į Šventąją, į Šventosios uostą, skubinai pagilinus įplaukos kanalą, buvo įplukdytas vienintelis Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“, Šventojoje prieglobstį rado pasienio policijos kuteriai ir iš Klaipėdos išprašytos Lietuvos jachtklubo narių jachtos. Jachtoms žiemoti buvo pastatytas didžiulis betoninis garažas. Buvo paruoštas naujas Šventosios uosto plėtros planas. Patriotinės iniciatyvos, Darbo talkos dalyviai, kasė sankasą plačiajam geležinkeliui nuo Šventosios Darbėnų link. Pradėtos betonuoti naujos vidinio uosto krantinės. Nuo 1939 metų rudens vis labiau įsiplieskianti Antrojo pasaulinio karo liepsna 1940 metais apdegino Lietuvą, į ją įžengė Raudonoji Armija. Darbai Šventojoje sustojo. Liko nebaigtas vos pradėtas kalti ilgasis šiaurinis molas, nebaigtos liko vidinio uosto krantinės, Šventojoje buvusius laivus išplukdė į Liepoją ar tolimesnius uostus, liko vieni žvejai. Po metų rusų – vokiečių frontas sparčiai, beveik be poveikio uostui, nusistūmė į rytus, užtat 1944 metais Raudonajai Armijai vėl artėjant, Šventojoje kilo sujudimas. Bėglių virtinės užplūdo pajūrį, žvejai, paslapčiomis nuo karinės valdžios, valtimis ir kuteriais juos kėlė per jūra ir daugelis atgal nebegrįžo. Paskutinę dieną traukdamiesi iš Šventosios vokiečiai padegė uosto dirbtuves ir kitus pastatus. Pajūrį tarp Klaipėdos ir Liepojos pasiekę rusai Šventosios uoste dislokavo torpedinių katerių bazę, rekvizavo pas žvejus likusias valtis ir kuterius, uosto prieigas iš jūros pusės apraizgė spygliuotų vielų tvoromis, ir pasieniečiai bei jūrininkai tenai pasistatė po bokštelį judėjimui jūroje stebėti. Po karo, stojus taikai, žvejai susibūrė į artelę „Audra“ ir, pasieniečių stropiai prižiūrimi, vėl išėjo į jūrą. Uostas, kaipo toks dingo iš kasdienių pokalbių, nes motorinės valtys buvo laikomos „pričale“. Nudegusių pastatų vietoje buvo pastatytos Klaipėdos žuvies apdirbimo fabriko cecho rūkyklos, bet uosto krantinės ir molai neprižiūrimi pamažu nyko, įplaukos kanalas kasmet vis siaurėjo ir seklėjo. 1956 metais karinio dalinio statybininkai pastatė aukštą metalinį švyturio bokštą, žyminti Šventosios vietą jūrlapiuose. 1960 metai žvejų artelė, žuvies apdirbimo cechas ir artimiausi kolūkiai buvo sujungti, suformuotas valstybinis žuvininkystės ūkis „Pajūris“, bet didesnio rūpesčio atstatyti uostą ir išplėtoti žvejybą neatsirado. Tuo metu išmirė senoji žvejų karta, jaunimas nebesekė senelių bei tėvų pėdomis, rinkosi miestietišką gyvenimo būdą ir darbininkiškas profesijas, einančių į jūrą Šventojoje vis mažėjo. Prasidėjus perestroikos ir atgimimo įvykiams, Šventosios uostas jau merdėjo, politikai manė uosto atgaivinimo įdėją esant nevaisingą ir ateities aktualijų planuose ji liko projektų paraštėse. Vadovaujantis prekybos ir paslaugų vietų plėtros planais žemę apie uosto akvatoriją vietinė valdžia išnuomojo privatiems asmenims. Vėliau atėjo žinia iš Europos Sąjungos, kad pajūryje greta didžiųjų racionaliai turi būti išdėstyti mažieji uostai, tinkami pakrantėse audrų užkluptiems buriuotojams ir kitiems vandenų pramogautojams greitai pasislėpti. Tada buvo sutvertas valstybinio Klaipėdos jūrų uosto padalinys Šventosios uostas.

Dabar po poros nevykusių mėginimų greitai iškasti įplaukos kanalą ir atgaivinti valtelių bei jachtų laivybą Šventojoje, vis dar kuriami planai atstatyti pramoginį jachtų uostą.

Apie 1925 metus Šventosios kaime, šalia statomo uosto, iš Lietuvos vidurio atklydęs Jucevičius pastatė pirmą, vėliau Jucevičiaus restorano vardą gavusį, didžiulį medinį pastatą su mansarda, kuriame buvo patalpos krautuvei, valgyklai ir gyvenamieji kambariai. Kaip jau minėta, 1935 metais Lietuvos vyriausybė užsimojo Šventojoje pastatyti naują, modernų žvejų miestą. 1936 metais uosto administracija sklypus, esančius rezerviniame uosto fonde Pašvenčiuose, su vietos ūkininkais pradėjo mainyti į žemę šalia uosto akvatorijos. 1937 metais buvo baigtas projektuoti bei patvirtintas miestelio, pavadinto Šventosios uostu, planas ir pagal jį pastatyti pirmieji mūriniai vienaaukščiai su mansarda namai, dabartinėse Kopų ir Topolių gatvėse. Sekančiais metais jau buvo statomi dviaukščiai gyvenamieji mūriniai namai centrinėje miestelio dalyje ir vadinamosios vilos, dabartinėje Jūros gatvėje, žvejų kooperatyvo namas, kuriame turėjo tilpti krautuvė, paštas ir kitos miesteliui būtinos įstaigos, mokykla. 1939 metais iš vokiečių paimtos Klaipėdos į Šventosios uosto miestelį persikėlė gana daug lietuvių darbininkų, kurie prisipirko sklypelių ir miestelio nuošalėse prirentė mažų namelių, o Lietuvos respublikos vyriausybė spėjo užsakyti ir netgi patvirtinti didžiulio pramoninio miesto su giliavandeniu jūrų uostu ir geležinkelio mazgu projektą. 1940 metais visi darbai apmirė. Pokario metais griežto pasienio režimo zonoje esanti Šventosios gyvenvietė talpinosi tuose pačiuose iki 1940 metų pastatytuose pastatuose. Iš naujo Šventoji pradėjo plėstis po 1955 metų. Buvo suformuota ir mediniais vienaaukščiais namukais apstatyta vadinamoji „Statyba“, dabartinė Žuvėdrų gatvė. Kiek vėliau privatūs namai leisti statyti Gubojų gatvės šiaurinėje pusėje. 1965 metais buvo sušvelnintas pasienio zonos režimas ir Šventojoje leista statyti vasaros poilsines. Miestelyje ir pušynėliuose darbo žmonių poilsį organizuojančios profsąjungos iš visos Lietuvos gamyklų ir gamyklėlių, įstaigų ir įstaigėlių prirentė aibes medinių vasaros namelių. 1970 metais Lietuvos vyriausybė nutarė Šventosios gyvenvietę prijungti prie sąjunginio kurorto vardą turinčio Palangos miesto. Šventosios gatvės ir lauko keliukai gavo vardus, tarsi būtų Palangos gatvių tęsiniai. 1972 metais buvo paruoštas Didžiosios Palangos planas, Šventojoje numatyta plėtoti mūrinių poilsinių statybą, atiduodant pirmenybę visasąjunginėms ir respublikinėms įstaigoms. Privačius namus buvo leista statyti naujoje Žemdirbių gatvėje bei Mokyklos gatvės tęsinyje. Atgimimo metas kurortinei Šventajai atnešė nuosmukį, nes žlugo profsąjunginis biznis, bet pamažu į vasarotojų aptarnavimo verslą: nakvynės nuomą, maitinimą, kurortinių prekių ir pramogų pasiūlą, – įsiliejo vis daugiau vietos verslininkų bei sezoninių atvykėlių ir miestelis atgijo. Sodybų šeimininkai prisistatė mažų medinių vasarnamių, duris atvėrė valgyklos ir kavinės, vasarą pakelės lūžta nuo prekybinių kioskų ir atrakcionų gausos. O pramogų verslą į paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamas aukštumas žadėjo pakylėti Šventojoje į aukštį išniręs stiklinis „Elijos“ viešbučių kvartalas ir nendrėmis dengtas nakvynės namukų „Kuršių kaimas“.

Dabar žiemą niūrus ir pilkas provincijos užkampis vidurvasaryje netikėtai sužimba margais plakatais, reklamomis ir muzikos garsais siūlydamas trumpą kaip mirksnis pramogą ir užmarštį nuo visų bėdų bei plotą pasikepinti saulėje.


Literatūra
            M. Balčius, E. Ivanauskas. Seniausios Šventojoje rastos monetos.//Žemaičių praeitis. T.1, Vilnius, 1990.
            M. Balčius. Šventosios uostas XVII a. antroje pusėje.//Voruta. Nr.25-26, 1994.
            M. Balčius. Šventosios žemupio kairiojo kranto gyvenvietės.//Kultūros paminklai. Nr.5, 1998.
            M. Balčius. Elija ir Būtingė.// Palangos istorija. Klaipėda, 1999.
            M. Balčius. Gintaro rinkimas Lietuvos pajūryje ir gintaras šventojiškių XVII-XX a.pirmosios pusės puošyboje.//Kultūros paminklai. Nr.8, 2001.
            M. Balčius. Šventosios miestelėnų etninė sudėtis XVII amžiuje.//Ēlija, Sventāja, Šventoji. Klaipėda, 2007.
            M. Balčius. Šventosios jūreivystės mokykla.//Vėjas rėjose. Klaipėda, 2009.
            R. Rimantienė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius, 1979.
            R. Rimantienė. Šventoji. Pamarių kultūros gyvenvietės. Vilnius, 1980.
            R. Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1984.
            R. Rimantienė. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos. Vilnius, 2005.
            Sudarė A. Tyla, D. Žygelis. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Vilnius, 1997.
            V. Žulkus. Kasinėjimai Šventosios uoste.//Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje    1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986.
            V. Žulkus, A. Melnikovas, A. Staniukovičius, T. Smekalova. Archeologiniai ir geodeziniai Šventosios tyrimai.//Architektūros paminklai. Nr.11, 1988.